ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS APIE ŽEMAITUKŲ VEISLĘ

2023 metais Arklio muziejaus svetainėje skelbiamas straipsnių ciklas „Lietuviškas žirgas“ skirtas Žirgo metams paminėti. Jame pristatomos skirtingų autorių darbuose nagrinėjamos mitologijos, tautosakos, istorijos, kalbos, etnografijos ir kt. temos susijusios su žirgais. Publikacijų tikslas ne tik populiarinti arklininkystės temą, bet ir paskatinti prie iniciatyvos prisidėti naujus autorius. Pirmajame straipsnyje žemaitukų istoriją ir dabartinę situaciją trumpai apžvelgia mokslininkė dr. Valė Macijauskienė.

Pradėsiu nuo svarbiausio – kiek žemaitukai svarbūs Lietuvai. Mano įsitikinimu tiek, kiek Lietuva svarbi pati sau. Žemaitukai yra tautinės savasties, tautos kūrybinių galių išraiškos dalis. Istorine, kultūrine, genetine ir net dvasine prasme labai svarbi savasties dalis. Ši veislė formavosi, ir augo, ir nyko kartu su lietuvių tauta. Tai tūkstantmetis istorinis procesas, todėl jo neįmanoma pakeisti kažkuo kitu. Dalis lietuvių tai supranta, todėl kiekvienoje naujoje kartoje atsiranda žmonių, saugančių ir branginančių žemaitukų arklių veislę.

Manoma, kad žemaitukų veislės ištakos – indoeuropiečių prijaukintas Rytų stepinis tarpanas. Indoeuropiečių atsivesti arkliai tūkstančius metų buvo auginami Lietuvos teritorijoje. Būsima veislė formavosi kartu su lietuvių tauta. Pavadinimas kilo nuo Žemaitijos vietovardžio. Žemaitukas yra Žemaitijos arkliukas, turintis žemaičiams būdingą savybių pusiausvyrą ir didžiulius vidinius resursus atlaikyti sunkumus. Viduramžiais žemaitukai išgarsėjo kaip patikima manevringų, ištvermingų, sumanių ir greitų kovinių žirgų veislė ne tik LDK teritorijoje, – apie ją plačiai kalbėjo ir Lietuvos priešai. Mūsų protėvių karingumas istorijos šaltiniuose imtas fiksuoti IX – X a. Taikūs lietuviai tuo laiku turėjo iš esmės keisti gyvenseną ir stiprinti karinį pajėgumą, nes teko gintis nuo vikingų, slavų, vėliau – kryžiuočių ir kalavijuočių. „Ant tokių mažų, tačiau eiklių, pajėgių ir dailių žirgų, kurie dainose su bitinėliais sulyginami, senovės lietuviai visas sunkiausias kares vedę su vokiečiais, rusais, lenkais“, – 1885 m. rašė J.Basanavičius.

Taigi, daug šimtmečių lietuviai kūrė, puoselėjo, mylėjo ir gerbė žemaitukus, saugojo nuo mišrinimo su kitomis veislėmis. Žemaitukų veislės nykimas prasidėjo Lietuvos lenkinimo, rusinimo metais. Lietuviams prarandant tautinę savigarbą, kalbą, tradicijas, pradėta mišrinti ir menkinti žemaitukų veislė. Kunigaikščių Oginskių indėlis buvo lemiamas, kad tuomet žemaitukų veislė išliktų ir nebūtų užmiršta. XX a. pats grėsmingiausias šiai veislei – du pasauliniai karai, veislės likučių atgaivinimas okupacijos metais, ūkių griūtis po Nepriklausomybės atgavimo – 1994 m. visoje Lietuvoje pavyko rasti tik 42 žemaitukus. 1997 m. įkurtos Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pastangomis, šiemet jų priskaičiuojama apie 800. Tačiau grėsmė šiai veislei išnykti tebėra labai didelė. Jeigu lietuvių savivoka nepagerės, žemaitukus reikės saugoti ne tik nuo išnykimo, bet ir nuo pačių lietuvių. Jei neklystu, dar 2005 m. ŽAAA vadovai kreipėmės į UNESCO atstovybę Vilniuje dėl žemaitukų kaip seniausio mūsų gyvojo kultūros paveldo pripažinimo, bet mes buvome atkalbėti šios minties atsisakyti kaip neįmanomos. Nesulaukę pagalbos rengiant reikalingus dokumentus, šią iniciatyvą atidėjome, bet niekada nepatikėjome, kad tai neįmanoma.

Lietuvoje per daug akcentuojama ekonominė nauda, racionalumas ir pragmatiškumas. Tai būtinos sąlygos išlikti fiziškai, bet pilnavertis gyvenimas susideda ne vien iš materialinės naudos. Jeigu norime būti fizinės ir dvasinės sveikatos pusiausvyroje, turime lavintis visapusiškai, pirmiausia išmokti valdyti save, savo impulsus ir instinktus, pažinti savo galimybes ir trūkumus. Žemaitukai yra geriausi žmogaus mokytojai, – žirgas paklūsta tik tuomet, kai jo raitelis susitvarko su savo baimėmis, kompleksais, ambicijomis ir išmoksta save bei žirgą valdyti aukštesniąja savo prigimtimi, o ne egoizmu. Toks lavėjimas užima laiko ir pastangų, kainuoja išlaikyti žirgynus ir trenerius, bet efektyvesnio kelio vienu metu ugdyti žmogaus kūną, protą ir sielą tiesiog nėra.

Meilė žirgams, lietuviškos veislės puoselėjimas bus tampriai susijęs su pačių lietuvių saviverte ir savimone. Lietuviams žemaitukų labai reikia, tik nedaugelis žino ir pripažįsta – kodėl. Tam, kad pažintume ir išmoktume gerbti savo pačių tikrąją prigimtį.

Dr. Valė Macijauskienė

Nuotraukų galerija [..]