ARKLYS TRADICIJOSE
Arklio garbinimo paprotys į Lietuvą
atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams, vėliau
laikė šventais dievų gyvuliais.
Indoeuropietiškas arklio pavadinimas ašva,
ašvienis išlikęs vietovardžiuose. Pro Raseinius teka upė
Ašva, netoli Daugpilio telkšo Ašvos ežeras. Kumelė, kumelys,
eržilas taip pat senoviniai arklio pavadinimai. Manoma, kad žirgu
arklys tapo, kai žmogus jį apžergė ir ėmė joti. Pradėjus arti
žemę atsirado arklio pavadinimas.
Beveik visi pagoniški lietuvių dievai
turėjo žirgus. Saulė dangų apvažiuodavo važeliu, pakinkytu trimis
žirgais: deimantiniu, auksiniu ir variniu. Perkūno eržilas
Liepsnotas, lėkdamas dangumi, palikdavo ugnies ruožą - žaibą.
Žirgą, galintį pavirsti viesulu, sugebantį iš nasrų lieti ugnį,
turėjo ir aitvaras. Juodais žirgais į savo sueigas sujodavo velniai
ir raganos. Įkyrios slogutės arklius jodindavo ir slogindavo
(susargdindavo), o globojo ir saugojo mažieji žmogučiai kaukai.
Dieviškieji dvyniai ašvieniai, vadinami
žirgeliais, liaudies mene išliko iki šių dienų. Žirgeliais buvo
puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, prieverpstės,
rankšluostinės, sutuoktuvinių lovų galai. Žirgeliai vaizduojami su
kryžiais ir karūnomis.
Senovės lietuviai visada arklį laikė
nepaprastu, nevalgė jo mėsos, tikėjo, kad jis gali prabilti žmogaus
balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą.
Buvo tikima, kad arklys nujaučia šeimininko ar kito šeimos nario
mirtį (kai kasa koja žemę). Tolimoje kelionėje prunkšdamas arklys
įspėdavo žmogų apie galimą nelaimę namuose. Arklys galėjęs
nujausti net tai, kad gali būti pavogtas - išvedamas iš tvarto,
trumpam stabtelėdavo ant slenksčio.
Net arklio plauko spalva galėjusi nulemti
likimą. Buvo patariama ilgai netekėjusioms merginoms skaičiuoti
sutiktus širmus arklius. Suskaičiavus 99, šimtuoju širmiu
turėjo atlėkti piršlys su jaunikiu. Jokiu būdu šimtuoju negalėjo
būti obuolmušis - jo pasirodymas nukeldavo piršlių
atvažiavimą vieneriems metams. O lietuviai obuolmušį labai mylėjo,
jis buvo labai populiarus, laikomas beveik kiekviename kieme, todėl
visada sutrukdydavo piršlių belaukiančiai merginai... Buvo labai
svarbu ir tai, koks arklys pirmas pervažiuos per kaimą šv. Kalėdų
rytą. Jei širmas - piršlių tais metais kaimo merginos nesulauks.
Blogą likimą lemdavo ir nepažįstamas žmogus, per Kalėdas
pervažiavęs kaimą širma ar obuolmuše kumele.
Net pas artimiausius gimines atvykus,
nebuvo galima įvadelėti keršo arklio į kiemą - manyta, kad
toks arklys atneš nelaimę. Žmonės sakydavo: mergina neištekės,
jeigu margas arklys pereis jai kelią. Kai būdavo norima apibūdinti
ką nors netvirta, sakydavo: kaip ant margo arklio joti...
Nepaprastų galių lietuviai suteikdavo
arklio galvai, netgi kamanoms. Dar XIX a. Anykščių krašte buvo
paprotys užkasti kritusio arklio galvą po stalu ir prie pečiaus -
taip buvo tikimasi apsisaugoti nuo ligų.
Daugelyje Lietuvos vietovių per Kūčias
šeimininkas ant krosnies padėdavo apynasrį - tai turėjo saugoti
gyvulius nuo ligų. Tikėdamasis sulaukti sūnaus - ūkio paveldėtojo,
vyras po pagalve pasidėdavo kamanas.
Per krikštynas kūdikį išnešdavo į
lauką ir duodavo pauostyti arkliui - tai saugodavo vaiką nuo
peršalimo.
Vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas
1858 m. aprašė Anykščių apylinkėse jaunimo švenčiamas kumeliuko
krikštynas. Iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus kaimo mergos
suruošdavo specialų patiekalą „čvilkinį“, išvirdavo „arielkos“
su medumi ir, pasikvietę bernus, švęsdavo.
Neapsieita be arklio ir žemės dirbimo
apeigose. Velykų savaitės Didįjį ketvirtadienį arkliai buvo
maudomi, kad visus metus būtų sveiki ir žvalūs. Didįjį
šeštadienį parnešta šventinta ugnis lėmė arklių tvirtumą ir
greitį, todėl kiekvienas šeimininkas stengėsi tai padaryti pirmas.
Balandžio 23 d. - Jurginės - arklių
šventė. Tą dieną buvo draudžiama arti, sėti, liesti žemę, nes
vasarą ledai galėjo išmušti javus, žvėrys išpjauti gyvulius.
Arkliai buvo maudomi upėse ir ežeruose, o tvartai ir ėdžios
apšlakstomi apeiginiu pjauto juodo gaidžio ar ėriuko krauju. Maudymas
saugojo nuo negandų ne tik arklius, bet ir šeimininkus, o kraujas
turėjo atbaidyti laumes, kad tos neišjodytų arklių.
Per pirmąjį arimą arkliai buvo smilkomi
šermukšnio, kadagio, žilvičio ir dilgėlių dūmais, kad apsaugotų
nuo piktų dvasių. Pirmąją vagą buvo stengiamasi išarti kumele, kad
žemė būtų drėgnesnė.
Per rugiapjūtę vežant pirmąjį rugių
vežimą, šeimininkas pabaigtuvių vainiką duodavo pauostyti
gražiausiam arkliui, tikėdamas, kad ateinančių metų derlius bus
toks pat gražus ir geras kaip arklys. Arkliai buvo vaišinami pirmojo
derliaus duona.
Natūralu, kad arklys (žirgas),
užimdamas svarbią vietą materialinėje ir dvasinėje tautos
kultūroje, vienu iš herojų tapo ir žodinėje tautos kultūroje: patarlėse,
mįslėse, sakmėse,
dainose...
