Arklio muziejus. Tai įdomu

Laukinius gyvulius žmonės pradėjo jaukinti dar akmens amžiaus mezolito epochoje. Iš pradžių jie prisipratino šunis, kates, vėliau - ožkas, karves.

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių Lietuvoje gyvavo paprotys laidoti raitelį su jo ištikimuoju žirgu. Archeologai, tyrinėdami dabartinėje Lietuvos teritorijoje esančius pilkapius ir kapinynus, atidengė nemažai pirmojo tūkstantmečio kapų. Juose surasta žmonių palaikų, kurie vienoje duobėje palaidoti kartu žirgu arba jo kūno dalimis (galva, kojomis). Ši laidojimo tradicija gyvavo ilgai. Žinoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo laidotuvėse buvo sudeginti ir jų mylimiausi žirgai.

Yra išlikusių senovinių kapų, kuriuose palaidoti tik arkliai: Veršvuose (Kaune) - Nemuno dešiniajame krante, Graužiuose (Kėdainių raj.) - dešiniajame Nevėžio krante, Nendriniuose (Marijampolės raj.), Šešupės dešiniajame krante.

Lietuvių kalboje senoliai žodį „mirti“ taikė žmogui, bitei ir arkliui. Sakydavo: mirė kieme vaikas - nieko, gims kitas, bet jei mirė kieme arklys - į kiemą ateina badas: nei arsi, nei sėsi, nei kermošiun važiuosi...

Kai arklys ramus, jo pulsas - 28-44 dūžiai per minutę, o kai susijaudinęs ar sunkiai dirba - 130! Jeigu ant arklio rėkiama, jo pulsas dažnėja.

Arklio klausa ir uoslė daug geresnės už žmogaus. Arkliai puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją, o užuodžia tiesiog visu kūnu.

Arkliai turi išlavėjusį skonio pojūtį. Jie labai išrankūs maistui: niekada neėda sugedusių avižų, nuodingų augalų, negeria vandens, turinčio blogą kvapą, kenksmingų medžiagų priemaišų.

Arklius Prancūzijoje nuo seno kartkartėmis šerdavo svogūnais. Tikėta, kad tuomet arkliai tampa sveikesni ir darbingesni. Kardiologai ištyrė, jog svogūnuose yra medžiagų, trukdančių susidaryti kraujo krešuliams.

Patarlė skelbia: veltui ir arklys arklio nekaso. Ji turi realų, su arklių įpročiais susijusį pagrindą. Kartais arkliai vienas kitą „kaso“: vienas „kramsnoja“ kito nugarą tada, kai jo nugarą „kaso“ kitas. Taip arkliai daro ir dėl higienos (vienas kitą apvalo), ir bendrauja, liesdami vienas kito kūną.

Ilgaamžiškumo rekordą pasiekė Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto žirgas Marengas, išgyvenęs 63 metus. Anglijoje kumelė Bilė išgyveno 62 metus. Paprastai arklio amžiaus vidurkis - 30-35 metai. Arklys auga iki 5-6 metų. Darbingiausias jis yra 4-5 metų ir savo darbingąsias savybes išlaiko iki 18-20 metų.

Didžiausias pasaulyje arklys - brabansonų veislės sunkiasvoris Bruklinas Siupremas. Jo ūgis iki gogo - 198 cm, svoris - 1374 kg.

XVIII a., vystantis pramonei, arklio galią (jėgą) imta lyginti su mašinų galia. Arklio jėga - nesisteminis galingumo vienetas, žymimas AJ. 1 AJ = 75 Kg m/s. Vieno žmogaus jėga lygi maždaug 0,3 arklio jėgos.

Senovės graikai ir romėnai žirgams statė mauzoliejus, jų atvaizdus kalė monetose. Aleksandras Makedonietis, mirus mylimam žirgui Bucefalui, jo garbei įkūrė miestą ir pavadino jo vardu. Imperatorius Kaligula savo numylėtinį padarė Romos senato nariu… Anglijos karalius Ričardas III žadėjo už žirgą atiduoti karalystę…

Tolimiausią ir greičiausią istorijoje raitelių karo žygių reidą XII a. pradžioje atliko mongolų-totorių feodalinės imperijos įkūrėjo Čingischano karvedžiai. 30 tūkst. raitelių (su du tris kartus didesniu žirgų skaičiumi) per dvejus metus nukeliavo 10 tūkst. km (per parą kai kada įveikdavo iki 150 km!).

Anglas Frazeris arabų žirgu per 18 dienų nujojo 2 650 km. Turkmėnų kolūkiečiai nuo Ašchabado iki Maskvos (4 300 km) achaltekinų veislės arkliais įveikė per 84 dienas. Vokietis E. fon Kalemanas per Turkmėnijos ir Gobio dykumas poniu nujojo 6000 km per 176 dienas.

Žirgas Eklipsas per 23 metus nė karto nepralaimėjo lenktynėse. Kai po jo mirties buvo atliktas skrodimas, paaiškėjo jo sėkmės priežastis: arklio širdis buvo stebėtinai didelė ir svėrė 6 kg 300 gramų!

Austrijoje auginami ir auklėjami arkliai, imperatoriškoje Vienoje šokantys valsus. Jie gimsta visiškai juodi, o po kelerių metų „pražyla“ - tokios veislės arkliai vadinami „lipicanais“ (nuo Lipicos miesto pavadinimo).

Daugelyje pasaulio šalių paplitę įvairūs raitelių žaidimai – jų galima suskaičiuoti iki 50. Populiariausias iš jų - polo - raitųjų žolės riedulys. Anglijoje, Čekoslovakijoje žaidžiamas arklių futbolas. Varžosi dvi komandos po 5 raitelius. Sviedinys - maždaug arklio didumo. Gruzijoje žaidžiamas cchenoburti - raiteliai kamuoliuką į krepšį turi įmeti tam tikru samčiu. Visi žaidimai skirstomi į kelias grupes: žaidimai su kamuoliu, ieties metimas į taikinį jojant, raitelių tarpusavio kova, žaidimai su gimnastikos pratimų elementais, lazda ar rapyra, greičio varžybos, žirgų gaudymas ir tramdymas.

Didžiausią paminklą pasaulyje - ant žirgo sėdinčio vienos dakotų genties vado Pašėlusio Arklio skulptūrą - yra sumanę pastatyti Šiaurės Amerikos indėnai. Paminklas turėtų būti didesnis už Egipto piramides. Vien plunksna, puošianti kario galvą, siektų trylika metrų.

Kubos sostinėje Havanoje stovi skulptūra Don Kichotui ir jo ištikimajam Rosinantui. Žirgo skulptūra stovi ir Ričmondo mieste (JAV).

Žirgus kai kurios tautos laikė šventais. Indėnai, Amerikos aborigenai, europiečių kolonizavimo metais (XV a. pabaigoje), pirmą kartą išvydę ispanų raitelius, juos ir jų arklius palaikė dievais. Nugalėti indėnai nešė užkariautojams aukso ir maisto. Su tokiomis dovanomis jie ėjo ir prie arklių, o jų žvengimą laikė sutikimo, santaikos ženklu...

Balti žirgai Japonijoje buvo laikomi prie šventyklų ir dalyvaudavo religinėse šventėse. O senovės germanai tokius žirgus laikė ne šventyklose, bet arklidėse. Jie tikėjo, jog šie šventieji gali išvaikyti piktąsias dvasias. Kad neužrūstintų dievų, globojusių baltus žirgus, drausdavo jais jodinėti.

Prūsijoje ir lietuvių gentyse pagonybės laikotarpiu labai šviesus arklys buvo laikomas šventu dievų gyvūnu. Tokio plauko arkliais galėjo jodinėti tik žyniai. Jeigu kumelė kam nors atvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo juo deramai rūpintis iki penktų metų, o paskui atiduoti vyriausiajam žyniui, kuris galėjo jį sudeginti kaip auką arba naudotis pats.