-
- ETIOLOGINĖS IR MITOLOGINĖS
SAKMĖS
-
-
- Pačioje pradžioje svieto, kada
arklių nebuvę, tai Adomas ir Jieva, susikibę abudu prie vienų
ekėčių, savim traukdami laukus ekėję ir taip sunkiai dirbę, kad net
putos dribusios. Tai ir Ponas Dievas, vaikščiodamas po svietą asaboj
senelio ir ubago, priėjęs prie Adomo ir Jievos ir liepęs Adomui
pasižiūrėti, kas ant ekėčių yra. Šis kai pasižiūrėjęs, pamatęs
bjaurų žaltį, begulintį dėl sunkumo ant ekėčių. Senelis sakąs:
„Čiupk jį ir perplėšk“. Adomas žaltį kaip perplėšęs, tuoj iš
vienos pusės atsiradęs arklys, o iš antros - kumelė. Tai senelis
pasakęs: „Imk tu, Adomai (žmogau), tuos geruosius gyvulius, pakinkyk
į ekėčias ir ekėk su jais, ir valdyk anuos!“ Taip nuo to karto
pradėjo verstis arkliai. Ale pradžia jų parein nuo pekliško žalčio.
-
- LTR 1208B (1205)
-
- Kai Dievas sutvėrė svietą, visus
gyvulius ir žmogų, tada Dievas arkliui pasakė: „Tu dabar nuo šios
dienos turi klausyti šito sutvėrimo“ - rodydamas arkliui žmogų. „Tokio
mažiuko ir nedrūto, tai tik aš jo neklausysiu“, - atsakė arklys.
Tada Dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas
arklio vėl klausia: „O dabar šito ar klausysi?“ - rodydamas (tą
patį) žmogų. „Šito tai klausysiu“, - atsakė arklys. Kada arklys
apsisuko, tai jam pasirodė, kad žmogus (yra) toks tai milžinas, labai
drūtas. Ir dabar nuo to sykio arkliui rodosi, kad žmogus labai galingas,
užtai jis jo klauso. Bet kai arklys stimpa, tada jis pamato, koks žmogus
(yra) silpnas. „Ščėstis tavo, kad aš pirma nežinojau tavo sylos,
būčiau tavęs neklausęs“, - sako arklys stipdamas. Kai stimpa arklys,
o žmogus prieina, tada jis nori atkeršyti žmogui: griežia dantimis,
kojomis spardo, žemes kasa ir t.t.
-
- LTR 98 (42)
-
- Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis
neturėjo jokių gyvulių. Tai jam Dievas davė visokių gyvulių ir
arklį. Dievas kai sutvėrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į
krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokti, kaip supančiuotas. Tokį
Adomui ir atidavė. Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir ateina Dievas.
„O ką, ar geras gyvulys, katrą aš tau daviau ?” Adomas atsakė: „Geras
Pon Dieve, tik kad prastai eina”. Dievas išsiėmė iš kišenės
peiliuką, kojų suaugas papjovė, ir arklys pradėjo gerai vaikščioti.
Padavęs tokį arklį Adomui, Dievas pasakė: „Kai paleisi iš žuobrio,
supančiok, kad nepabėgtų”. Nuo to sykio pradėjo arklį pančiot.
Tose vietose, kur buvo kojų susegimai, yra ir dabar kauliniai znokai
tarpkojėse, vadinami žemospirgiai.
-
- LMD I 315 (3)
-
- Pas vieną gaspadorių padvėsė
kumelė, tai ištąsė ją už kluono, nulupė skūrą ir paliko. Tada
naktį tų namų gaspadorius, - ir kitą vyrą paėmė, - ir abu nuėjo
kluonan su strielba. Pro langelį daboja ir laukia, maž ateis vilkas prie
padlos, tai jį nušaus. Prabuvo anie pernakt ir nieko nesulaukė. Ant
kitos nakties gaspadorius vienas nuėjo kluonan laukt vilko. Nuėjo, pro
langelį daboja ir pamatė, kad ta kumelė kelias. Kelias, kelias,
pasikėlė ir eina. Buvo pakaustyta, tai taip: kaukšt, kaukšt ir eina.
Aplink kluoną apėjo ir kluonan, ir į jį. Anas nusigando ir užlipo ant
jaujos, ir kumelė paskui jį užšoko net ant jaujos. Anas šoko ant pado
nuo jaujos, ir kumelė ant pado paskui jį nušoko prie pat kojų. Tada
anas bėgt namo. Kai atbėgo namo, tai tik tris adynas pagyveno ir
numirė, nes buvo labai persigandęs ir susitrenkė šokdams.
-
- LTR 1788 (56)
-
- Mano senelis pasakojo. Ten koks
ežeriukas buvo. Jis ieškojo karvės. Tik išlėkė iš ežeriuko arklys
raudonas kaip žarija. Ir žmogus joja. Jis išsigando ir pasislėpė už
pušelės. Tas arklys tik laksto, tik prunkščia aplink pušelę. Paskui
ežeran davės ir prapuolė.
- Kitą kartą ir vėl šitas arklys
išplaukė. Nė vienas matė. Senelis sako, kad aš būčiau buvęs
protingas, kokia lazda sušėręs, - ir būtų tas arklys subyrėjęs. Ir
turėčiau krūvą pinigų.
-
- LTR 3718 (145)
-
- Vieną kartą ėjo per pasaulį
žmogus. Jis beeidamas priėjo upę. Palei upę buvo didelės ganyklos ir
ganyklose buvo labai daug žolės. Toje ganykloje ganėsi arklys. Žmogus
prašo arklį, kad pervežtų jį per upę. Arklys atsakė: „Aš neturiu
laiko - mane paleido valandėlei pasiganyti”. Žmogus sako: „Prisivalgysi
per tą paskirtą laiką“. Eina žmogus toliau ir pamato besiganantį
jautį. Prašo, kad jį perkeltų per upę. Jautis atsakė: „Aš esu
trumpam laikui paleistas pasiganyti, bet aš tave perkelsiu per upę“.
Jautis ir perkėlė žmogų per upę. Sugrįžęs prisiganė per tą
laiką. Tas žmogus buvo Dievas. Ir įsakė arkliui: „Tu visą laiką
ėsi ir niekados neprisiėsi”. O jaučiui pasakė: „Tu per trumpą
laiką prisiėsi”. Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir
neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda.
-
- LTR 426 (46)
-
Tekstą parengė Rasa Bražėnaitė
