Nors Nepriklausomoje Lietuvoje
kavalerijos pulkų organizavimas vyko sunkiai (trūko arklių
ir ginklų, nebuvo uniformų), tačiau jau 1919 m. buvo
pradėti kurti pirmieji raitosios kariuomenės
būriai. Jaunos valstybės priešus – bolševikus, lenkus,
bermontininkus – stabdė
husarų pulkas, pavadintas
Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Janušo Radvilos
vardu, garbingai nešęs vėliavą su įrašu: „Nugalėsim
arba mirsim!“ Ulonų pulkas vadinosi Lietuvos Didžiosios
kunigaikštienės Birutės vardu, jo vėliavoje
puikavosi šūkis: „Garbingi
Bočių žygiai tebūna mums gyvenimo
rodyklė!“
Baigiantis 1920-iesiems metams,
užėmus Vilnių, Steigiamojo Seimo atstovas kapitonas Vladas
Natkevičius siūlė įsteigti dar vieną kavalerijos pulką,
jį simboliškai susiejant su Vilniumi ir suteikiant „Geležinio
Vilko“ vardą. Pulkas buvo dislokuotas Vilkaviškyje,
Anykščiuose, Utenoje. Jo vėliavoje įrašyta „Kovon dėl
Lietuvos laisvės ir garbės!“
Tarnaudami raiteliais, kariai
išmokdavo naudotis ginklais, įsigydavo kalvio ar
pakinktininko specialybę. Ir - svarbiausia! - išsipildydavo
daugelio jaunuolių svajonė pažaboti karštakraujį karo
žirgą.
Muziejaus rinkiniuose sukaupta
nemažai nuotraukų, atspindinčių Lietuvos raitosios
kariuomenės kasdienybę.
Nuotraukose – Lietuvos
kavalerijos (1918-1940) gyvenimo akimirkos
Nuotraukos iš muziejaus rinkinių
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
