Maniežai Lietuvoje
pasirodė XX a. pradžioje. Tai arklio sukamas mechaninis
įrenginys, kurio pagalba
minami linai, malami grūdai.
Tarpukario Lietuvoje tai buvo brangus įrenginys, ne visi
ūkininkai galėjo jį įsigyti.Prasidėjus vežimams į
Sibirą, maniežo ir kuliamosios turėjimas kai kuriems
ūkininkams tapo priežastimi tremčiai.
Po Antrojo pasaulinio karo
maniežai dar buvo naudojami kai kuriuose kolūkiuose
javų kūlimui.
Muziejuje esantis maniežas
yra atvežtas Rimokų (Vilkaviškio raj.) bandymų stoties
mokslinio bendradarbio, vieno iš Muziejaus tarybos narių
Modesto Vizgirdos iniciatyva.
Tokio tipo maniežai yra
būdingi Suvalkijai ir vadinami „šopomis“. Valktų
pagrindas yra špižiaus liejiniai, vežti iš Vokietijos,
Rusijos gamyklų. Medinių dišlių galuose kinkomi
arkliai. Jie, eidami ratu, suka dišlius, o
krumpliaračių ir veleno pagalba yra sukamos ir prie
dišlių prijungtos arklinės girnos, kuliamosios,
linabrukės ar linaminės.Muziejuje esantis maniežas
prijungtas prie arklinių girnų.