- Kalbant apie arklį,
negalima pamiršti trijų amatų: račiaus, gamindavusio
ratus, „rimoriaus“ (odininko), siuvusio pakinktus, ir
kalvio, kausčiusio arklius, dirbusio pasagas, ratus,
vežimus, važius, žemdirbystės įrankius (noragus,
šakes, kauptukus), metalines vežimų dalis.
-
Lietuvoje arklius
kaustyti pradėta XVI a. Kalvės tradiciškai stovėdavo
kelių sankirtose, ant kalvų, kaimų pakraščiuose, -
nuošaliau, kad nuo žiežirbų neužsidegtų kiti
trobesiai. Jos turėjo ne tik ūkinės, bet ir
visuomeninės reikšmės: į kalvę paprastai vykdavo pats
šeimininkas, ten sutikdavo kaimynus, visi pasidalindavo
įvairiausiomis žiniomis ir patirtimi.
- Geras šeimininkas
arklį stengdavosi laikyti visada tvarkingai pakaustytą -
kad akmenys nedurtų, kad ant ledo nepaslystų. Pasagą
kalvis gamindavo iš žaizdre įkaitinto metalo. Kad ugnis
būtų karštesnė, pūsdavo dumplėmis - tai buvo
pameistrio („gizelio“) pareiga. Pati pasaga „gimdavo“
ant priekalo. Stiprus kalvis tokį priekalą galėjo
laisvai pakelti viena ranka ir pasistatyti ant peties -
taip išlavinti buvo jo raumenys. Kiekviena pasaga buvo
kaldinama pagal kanopos dydį, prie kanopos ją prikaldavo
uknoliais (mažą pasagą 6-7, didelę 8-10). Kanopa yra
iš suragėjusios medžiagos, todėl arkliui
neskaudėdavo.
- Jau nuo XIV a.
Europoje tikėta, kad rasta kelyje nudilusi pasaga,
pakabinta virš durų ant staktos, atneša laimę.
Muziejaus kalvėje - gausi įvairiausio dydžio pasagų
ekspozicija.
- Jeigu pasagą
galėdavo nukalti kiekvienas kalvis, tai ne kiekvienas
galėjo pasididžiuoti sugebėjimu pagaminti apkaustus
važiui bei kuo patikimesnius pančius arkliui. Pančiai
buvo reikalingi priekinėms arklio kojoms surakinti
nakčiai, norint jį apsaugoti nuo arkliavagių.
- Tai vienas iš
nemaloniausių žodžių lietuvių kalboje, kadangi
žemdirbiui arklys buvo brangiausias turtas. Yra žinomas
ne vienas atvejis, kai XIX a. pab.-XX a. pr. pagautas
arkliavagis būdavo kaimo žmonių primušamas net iki
mirties. Pavogtus arklius arkliavagiai varydavo į
Prūsiją ir Latviją, kur kaina buvo didesnė, kartais
netgi siūlydavo išsipirkti pačiam šeimininkui. Kai kur
buvo nujaučiama, kas tokiu „verslu“ užsiima ir
mokama iš anksto…
- Muziejaus kalvėje
kaip tik galima pamatyti įvairiausius kalvio įrankius:
geležines žnyples geležiai iš žaizdro išimti,
kūjį, plaktuką, kaltelius, kai kuriuos kalvių
gaminius. Čia nuolat dirba kalvis - tautodailininkas
Valentas Survila Meistras lankytojus supažindina su
kalvystės amato paslaptimis, restauruoja vežimus ir
padargus, lankytojams pasiūlo patiems abandyti kalti kūju
įkaitintą geležį. Taip pat čia galima ir įsigyti suvenyrinių
pasagėlių, meniškų kryžių, saulučių.
-
- Tekstą parengė Audrius
Laskauskas
;)
