Troboje, perkeltoje iš
Daunaikių kaimo - etnografinė aukštaitiškos buities
ekspozicija. Ji atspindi mūsų senolių gyvenimą XIX
a. pab.-XX a.pr., tuo metu, kai arklys buvo pirmas
žmogaus pagalbininkas ir 
draugas. Kaimo žmogui čia
viskas sava, įprasta, miela, o miestiečiams - tai
pažintis su lietuviško kaimo buitimi.
Tradicinę
aukštaitišką sodybą sudaro 5 atskiri pastatai:
namas, klojimas, tvartas, klėtelė ir pirtis. Klojimas
stovėdavo atokiau nuo trobos, klėtis ir tvartas buvo
statomi priešingose pusėse, pirtis - prie vandens
telkinio.
Aukštaitiškas
namas - dviejų galų: viename - gryčia (pirkia),
kitame - seklyčia, Aukštaitijoje vadinama „stancija“,
viduryje - priemenė ir kamara.
Tik įėjus į
namą, patenkama į moliu plūktą priemenę. Joje
lankytojai mato aukštaitiškus buities rakandus:
bezmėną, kultuvę, lentą drabužiams skalbti,
lyginimo kočėlą, naščius.
Gryčioje vykdavo
kasdienis šeimos gyvenimas: buvo verdamas valgis,
dirbama, ilsimasi. Svarbiausias pirkios akcentas -
didžiulė duonkepė krosnis (pečius), kuri visada
stovėdavo taip, kad priešais esantis langas
apšviestų jos angą. Ar pečius išsikūrenęs,
spėdavo pagal plytų spalvą - jei plytos baltos,
išsikūreno, jei aprūkusios - dar ne. Šalia
duonkepės, indaujoje lankytojai gali pamatyti
aukštaitiškus indus: puodus, puodynes, medinius
kibirus, šaukštus, molinę puodynę pienui nuleisti.
Nedaug jau kas gali atpažinti medinius spaustuvus
sūriui, muštokę sviestui. Prie pečiaus sudėtos
kačergos: paprasta, puodšakės, „petelnykas“
(keptuvei).
Priešais krosnį,
kampe - stalas, ant pasieniais esančių suolų jį
apsėsdavo namiškiai. Dabar ant tų suolų vos sutelpa
edukacinėse programose dalyvaujantys moksleiviai.
Garbingiausia vieta užstalėje - krikštasuolė -
kampas po šventųjų paveikslais, po lentynėle
kryžiui ir maldaknygei. Čia sėdėdavo šeimos galva,
kuris ne tik priimdavo svečius, bet ir turėjo
išskirtinę teisę pjaustyti kasdienę duoną, pirmas
paragauti maisto.
Gryčioje vakarais
pindavo pančius, žiemą stovėdavo staklės, kuriomis
buvo audžiama ne tik dvinytis audeklas (kaip muziejuje
esančiomis staklėmis), bet ir šešiolikanytės
staltiesės. Kiekvienos šeimininkės pasididžiavimas -
gražiausiai išaustas rankšluostis - kabėdavo greta
švento paveikslo gryčios centre, rankų juo
nesišluostydavo.
Vienintelė patalpa,
kurioje buvo medinės grindys - seklyčia (gryčioje,
kamaroje ir priemenėje - molio asla). Joje priimdavo
svečius. Iki XX a. 3-ojo dešimtmečio nebuvo įprasta
seklyčioje statyti stačiamalkį pečių, ji
nekūrenama. Seklyčia jau puošnesnė. Dažnas
lankytojas pasigroži gėlėmis ištapytomis skryniomis
audeklams sudėti, raižiniais išpuošta drabužių
spinta bei komoda, raštuotomis lovatiesėmis. Gegužės
mėnesį į seklyčią prie žolynais išpuošto
altorėlio kas vakarą į gegužines pamaldas renkasi
Niūronių kaimo moterys.
Tiesiai iš
priemenės žengiama į kamarą - ūkiui skirtą
belangę patalpą. Kamara buvo tarsi savotiškas
šaldytuvas. Šioje patalpoje šeimininkė laikydavo
įvairiausius maisto produktus, čia tradiciškai
stovėdavo girnos, todėl Aukštaitijoje kai kur kamara
dar vadinama maltuve. Pas mus galima pamatyti kubilą,
rankines girnas, krepšį rūkytiems lašiniams ir
dešroms, geldas, piestas…
Priešais namą, nuo
kelio pusės, buvo sodinamas darželis - tiek klombų,
kiek kieme dukterų. Be tradiciškai auginamų rūtų,
darželį puošdavo ir diemedis, kaip ir muziejuje,
sodinamas „gonkelio“ kampe. Pagal diemedžio
sprogimą aukštaičiai spręsdavo, kokie bus metai.
Visi eksponatai
surinkti Anykščių rajono kaimuose per kiekvieną
rudenį vykstančias muziejininkų ekspedicijas.
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
Priešais krosnį,
kampe - stalas, ant pasieniais esančių suolų jį
apsėsdavo namiškiai. Dabar ant tų suolų vos sutelpa
edukacinėse programose dalyvaujantys moksleiviai.
Garbingiausia vieta užstalėje - krikštasuolė -
kampas po šventųjų paveikslais, po lentynėle
kryžiui ir maldaknygei. Čia sėdėdavo šeimos galva,
kuris ne tik priimdavo svečius, bet ir turėjo
išskirtinę teisę pjaustyti kasdienę duoną, pirmas
paragauti maisto.
