- ARKLIO
ISTORIJOS EKSPOZICIJA
-
-
- Buvusios Niūronių kolūkio
kontoros patalpose įrengtos dvi ekspozicijų salės.
- Lankytojams tenka vos
ne mįsles spręsti - kaip gi pavadinti arklį pagal
spalvą? O mūsų senoliai niekada nesakydavo „arklio spalva“ - tik „arklio plauko spalva“. Grynų spalvų
arklių pasaulyje beveik nėra - nebent pasitaiko juodų
ir baltų. Kitoms arklio
plauko spalvoms jau reikia atskirų pavadinimų…
- Čia pat pateikiami ir
arklio dantų muliažai. Sena patarlė skelbia: „Dovanotam
arkliui į dantis nežiūri“… Įsigyjant arklį,
geriausias būdas nustatyti jo amžių pagal kaplinių
dantų nusitrynimą. Kai dantys nudyla, sakoma, kad
neilgai trauks ir arklys... Geras specialistas gali
nustatyti iki 6 m. arklio amžių pusmečio tikslumu.
- Veterinarijos
stenduose eksponuojamos arklio gydymo ir priežiūros
priemonės: įrankiai, kuriais žiūrimas arklio
sukandimas, tikrinamos kanopos.
- Jeigu batuotą katiną
galima sutikti tik pasakose, tai arklį galima pamatyti
batuotą iš tiesų - kai pažeidžiama kanopos gyvoji
dalis - „varlytė“, arkliui užmaunamas vaistų
pripiltas batas.
- Antrojoje salėje
pasitinka miesto taksi - XIX a.vidurio fajetonas
(deponuotas iš Lietuvos nacionalinio muziejaus). Tai -
transporto istorijos dalis. Pirmiausia miesto transportui
buvo naudojami arkliniai vežimai - paprastos lineikos,
uždaros karietos, keturračiai, su atlošiamu viršumi,
fajetonai. Vėliau miestų gatvėmis ėmė kursuoti iki
100 keleivių talpinantys keturiais arkliais kinkyti
diližanai. O XIX a. pab. Vilniuje ir Kaune buvo atidaryta
arklinio tramvajaus linija. Konkėje - vieno ar dviejų
arklių traukiamame 1,5 m. pločio vagonėlyje tilpdavo
iki 6 keleivių.
- Didžiausią įspūdį
lankytojams palieka arklio iškamša. Įdomi ir jos
istorija. Tarpukario Lietuvoje buvo padarytos dvi arklio
iškamšos: viena gaminta pirmojo Karo muziejaus
direktoriaus V.Nagio-Nagevičiaus užsakymu ir iki šiol
saugoma tame muziejuje. Kita buvo padaryta mirus mylimam
Prezidento Antano Smetonos arkliui, laikytam Užulėnio
dvarelyje (Ukmergės apskr.). Mūsų muziejuje esanti
arklio iškamša neturi kilmės dokumentų, bet pačios
iškamšos tvirtinimo prie pagrindo būdas, pasak
specialistų, leidžia teigti, kad ji daryta iki Antrojo
pasaulinio karo. Nėra duomenų, kad į Lietuvą būtų
kada nors įvežta dar viena arklio iškamša. Taigi,
tokios prielaidos pagimdė legendą, kad Arklio muziejuje
yra saugoma A.Smetonos arklio iškamša.
- Salės gilumoje
eksponuojamas arklinės gaisrinės inventorius. Yra
žinoma, kad pirmoji arklinė gaisrinė Lietuvoje atsirado
Vilniuje 1889 m. O ši gaisrinė gauta iš Gruzdžių
kolūkio (Šiaulių raj.). Muziejui ją perdavė
Benediktas Lipeika (g. 1920 m.), nuo 1936 m. buvęs
savanoriškosios ugniagesių draugijos rėmėjas. Apie
1956-1957 m. jis ir sukomplektavo eksponuojamą
inventorių. Šia arkline gaisrine buvo užgesinti 4
gaisrai.
- Arklio pakinktų
ekspozicija akivaizdžiai parodo kinkymo tradicijų
įvairovę atskiruose Lietuvos regionuose. Lietuvoje
išskiriami trys darbinio kinkymo būdai: pavalkai su
lanku (paplitę rytinėje Lietuvos dalyje), pavalkai su
važiais (Žemaitijoje) ir plėškėmis (Suvalkija ir
Panemunė).
- Muziejuje bent
minimaliai galima susipažinti su amatininkų
inventoriumi, reikalingu ratų ir pakinktų gamybai. Tai
kojomis minamos tekinimo staklės, kurių pagalba buvo
tekinamos „buksvos“ (vidurinė rato dalis), „ožys“
vientiso rato lenkimui. XX a. pr. ūkininkai labiausiai
vertino ištisinius ratus, kurie buvo žymiai tvirtesni
už pagamintus iš 7 dalių. Kad išlenktų ant ožio
vientisą ratą, medieną šutindavo. Ratų gamybai buvo
naudojama ąžuolas ir uosis, pasižymintys tvirtumu. Pora
„ožių“ yra skirti stipinų drožimui ir jų
įkalimui į „buksvą“. Greta eksponuojami spaustuvai
su suoliuku - kol kas vienintelis „rimoriaus“
(odininko) darbo įrankis.
- Šalia eksponuojami
kalvio Petro Gurskaus (g. 1926 m.) darbai -
miniatiūriniai žemės ūkio padargai. Juos kalvis
pagamino žaisti sūnaus Roberto vaikams. Jiems užaugus,
1999 metais šiuos padargus padovanojo Arklio muziejui.
-
- Tekstą parengė Audrius
Laskauskas
;)
